KIAULIAŽMOGIŲ LITERATŪRA

Kolkas žinoma tik apie kelis kiauliažmogių literatūros palikimus. Tai epinio žanro kūriniai: "Šnipo Giesmė", "Sakmė apie Lovį", "Gilgamėšlo epas" ir "Mėšlamahabharata". Vienintelis išlikęs, "Gilgamėšlo epas" (kai kurių tyrėjų dar vadinamas "Mėšlamešo epu") ne tik seniausias ir vienintelis mums žinomas kiauliažmogių rašytinio paveldo palikimas, tačiau ir puikus šaltinis kiauliažmogių buičiai ir pasaulėvaizdžiui pažinti. Kūrinį sudaro 3 dalys (originalas - kanopomis šūdu teptas ant sienos, kalbama, kad G.G. Allenas apie jį sužinojęs ir norėjęs nupirkti visą sieną už įspūdingą sumą, tiesa sandoris dėl neaiškių priežasčių neįvykęs). Pagrindinis kūrinio herojus Mėšlamešas - pusiau kiaulė, pusiau žmogus, o šūdinoji teplionė liudija apie herojiškus jo darbus.

MĖŠLAMEŠO EPAS
I dalis, GENEZĖ

Ugnis perskrodė dangų

it strėlė paleista deivės Ištarės

trenksmas sudrebino dačias

išbyrėjo chruščiovkių langai

strėlė smigo Gavnasosui į širdį

ir iš perskrosto jo šono

žlegsėdami ir tėškėdami

kartu su ugnim

it lava iš Vezuvijaus

pasipylė srutos ir rūkstantys šūdai.

Gavnasoso straublys suvirpėjo

ir kartu su visu kūnu

virto į šaltą tojtojaus pavėsį.


Dangus kaipmat apsiniaukė

ir dar tris kartus

nuožmiai sugriaudė perkūnas

po trečiojo trenksmo

iš dar šiltų ir rūkstančių

mirusio Gavnasoso vidurių

taip žiauriai ištekėjusių

ėmė kilt anei žmogaus, anei kiaulės

pridegusiu šūdu aplipęs

tamsus siluetas

Proudly a part of







meslynes dimensija,
Lapkritis 16, 1996