Kolkas žinoma tik apie kelis kiauliažmogių literatūros palikimus. Tai epinio žanro kūriniai: "Šnipo Giesmė", "Sakmė apie Lovį", "Gilgamėšlo epas" ir "Mėšlamahabharata". Vienintelis išlikęs, "Gilgamėšlo epas" (kai kurių tyrėjų dar vadinamas "Mėšlamešo epu") ne tik seniausias ir vienintelis mums žinomas kiauliažmogių rašytinio paveldo palikimas, tačiau ir puikus šaltinis kiauliažmogių buičiai ir pasaulėvaizdžiui pažinti. Kūrinį sudaro 3 dalys (originalas - kanopomis šūdu teptas ant sienos, kalbama, kad G.G. Allenas apie jį sužinojęs ir norėjęs nupirkti visą sieną už įspūdingą sumą, tiesa sandoris dėl neaiškių priežasčių neįvykęs). Pagrindinis kūrinio herojus Mėšlamešas - pusiau kiaulė, pusiau žmogus, o šūdinoji teplionė liudija apie herojiškus jo darbus. Ugnis perskrodė dangų it strėlė paleista deivės Ištarės trenksmas sudrebino dačias išbyrėjo chruščiovkių langai strėlė smigo Gavnasosui į širdį ir iš perskrosto jo šono žlegsėdami ir tėškėdami kartu su ugnim it lava iš Vezuvijaus pasipylė srutos ir rūkstantys šūdai. Gavnasoso straublys suvirpėjo ir kartu su visu kūnu virto į šaltą tojtojaus pavėsį. Dangus kaipmat apsiniaukė ir dar tris kartus nuožmiai sugriaudė perkūnas po trečiojo trenksmo iš dar šiltų ir rūkstančių mirusio Gavnasoso vidurių taip žiauriai ištekėjusių ėmė kilt anei žmogaus, anei kiaulės pridegusiu šūdu aplipęs tamsus siluetas |
Proudly a part of